Kai kalbame apie vaikų finansinį raštingumą, dažnai pirmiausia pagalvojame apie pinigų skaičiavimą, taupyklę, kišenpinigius ar gebėjimą atskirti eurą nuo cento.
Tačiau finansinis ugdymas prasideda gerokai anksčiau ir apima kur kas daugiau.
Jis prasideda tada, kai vaikas pirmą kartą išgirsta: „Dabar negalime to pirkti.“ Kai stebi, kaip tėvai planuoja pirkinius. Kai parduotuvėje turi pasirinkti vieną iš dviejų norimų daiktų. Kai laukia gimtadienio dovanos, taupo svajonei, nusivilia negavęs to, ko nori, arba mokosi pasirūpinti jam patikėtu daiktu.
Tokiose kasdienėse situacijose vaikas mokosi ne tik apie pinigus. Jis mokosi laukti, rinktis, planuoti, vertinti, valdyti norus, priimti sprendimų pasekmes ir suprasti, kad šeimos ištekliai nėra beribiai.
Būtent šie gebėjimai vėliau tampa atsakingo finansinio elgesio pagrindu.
Finansinis raštingumas nėra vien žinios apie pinigus
Finansiškai raštingas žmogus nėra tas, kuris tik moka teisingai apskaičiuoti grąžą ar žino, kas yra banko sąskaita.
Finansinis raštingumas apima gebėjimą:
atskirti poreikius nuo norų;
planuoti ir paskirstyti turimus išteklius;
numatyti sprendimų pasekmes;
atsispirti impulsyviam pasirinkimui;
palaukti didesnės naudos ateityje;
saugiai elgtis skaitmeninėje finansinėje aplinkoje;
kritiškai vertinti reklamą ir kitų žmonių įtaką;
prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Europos Komisijos ir OECD parengtoje vaikų ir jaunimo finansinių kompetencijų sistemoje finansinis raštingumas skirstomas į keturias pagrindines sritis: pinigus ir sandorius, finansų planavimą bei valdymą, riziką ir grąžą, taip pat bendrą finansinę aplinką. Ši sistema pabrėžia, kad finansinio raštingumo pagrindai turi būti kuriami nuo mažens, atsižvelgiant į vaiko amžių ir raidą.
Tačiau nė vienas iš šių gebėjimų nesusiformuoja vien išgirdus paaiškinimą.
Vaikas gali žinoti, kad taupyti yra gerai, bet vis tiek išleisti visus pinigus pirmajam patikusiam daiktui. Jis gali gebėti pasakyti, kuo poreikis skiriasi nuo noro, bet parduotuvėje atkakliai reikalauti dar vieno žaislo.
Taip nutinka todėl, kad tarp žinojimo ir elgesio yra didelis atstumas.
Šį atstumą padeda įveikti įpročiai.
Vaikai mokosi ne tada, kai mes kalbame, o tada, kai jie patiria
Maži vaikai pasaulį pažįsta stebėdami, mėgdžiodami, bandydami ir pastebėdami pasikartojančius dėsningumus.
Jie stebi ne tik tai, ką suaugusieji jiems aiškina. Jie stebi, kaip suaugusieji elgiasi.
Vaikas mato:
ar šeimoje pirkiniai planuojami, ar perkami impulsyviai;
ar apie pinigus kalbama ramiai, ar tik konfliktų metu;
ar suaugusieji palygina kainas;
ar skiria laiko apsvarstyti sprendimą;
ar taupo konkrečiam tikslui;
ar rūpinasi turimais daiktais;
ar dažnai sako „neturiu pinigų“, nors iš tiesų turi omenyje „šiam pirkiniui pinigų neskiriu“;
ar pinigai šeimoje suvokiami kaip priemonė, ar kaip nuolatinio nerimo šaltinis.
Todėl vienas svarbiausių finansinio ugdymo principų yra labai paprastas:
Vaikai išmoksta ne tik tai, ko juos mokome. Jie išmoksta ir tai, kaip mes patys elgiamės.
Suaugusiųjų pavyzdys yra ypač stiprus todėl, kad imitacija – vienas pagrindinių ankstyvojo mokymosi būdų. Vaikui nereikia suprasti visų šeimos biudžeto detalių. Tačiau jis gali matyti, kad prieš apsiperkant sudaromas sąrašas, kad ne kiekvienas noras įgyvendinamas iš karto ir kad dėl kai kurių pirkinių šeima tariasi.
Šios pasikartojančios patirtys ilgainiui tampa vaiko vidiniu elgesio modeliu.
