7 dalykai, kuriuos tėvams svarbu prisiminti kalbant su vaikais apie pinigus

Ką svarbiausia prisiminti tėvams, ugdant vaikų finansinius įpročius?

Žaneta Jakubauskaitė

9/9/20264 min read

Kartais atrodo, kad vaikų finansiniam ugdymui reikia specialių žinių, sudėtingų užduočių ar ilgų pokalbių apie taupymą. Tačiau daug svarbesnės yra kasdienės situacijos: apsipirkimas, pasirinkimas tarp kelių norimų daiktų, laukimas, reklamos aptarimas ar sprendimas, kam skirti turimus pinigus.

Vaikai santykį su pinigais pradeda kurti daug anksčiau, nei gauna pirmuosius kišenpinigius ar banko kortelę. Jie stebi mus, klausosi mūsų žodžių ir iš mažų patirčių pamažu susikuria savo supratimą apie pasirinkimą, atsakomybę ir pinigų vertę.

Todėl tėvams verta prisiminti kelis svarbius dalykus.

1. Apie pinigus kalbėti niekada nėra per anksti

Tai, žinoma, nereiškia, kad trejų metų vaikui turėtume aiškinti investicijų grąžą, palūkanas ar sudėtingus finansinius produktus.

Tačiau net ir mažas vaikas gali pradėti suprasti, kad negalime turėti visko iš karto. Jis gali mokytis pasirinkti vieną daiktą iš kelių, palaukti norimo pirkinio, pasirūpinti turimais žaislais ar pasidalyti su kitu.

Būtent nuo tokių paprastų patirčių ir prasideda finansinis ugdymas.

2. Vaikas dažniau perima mūsų elgesį nei žodžius

Galime daug kartų pasakyti, kad reikia taupyti, planuoti ir nepirkti impulsyviai. Tačiau jeigu patys nuolat grįžtame namo su neplanuotais pirkiniais, vaikas greičiausiai įsimins mūsų elgesį, o ne paaiškinimą.

Jis mato, ar prieš eidami į parduotuvę sudarome sąrašą. Ar lyginame kainas. Ar mokame palaukti. Ar rūpinamės jau turimais daiktais.

Tai nereiškia, kad tėvai privalo būti tobuli. Kur kas svarbiau kartais garsiai paaiškinti savo sprendimus:

„Šito norėčiau, bet šiandien nepirksiu. Pirmiausia pagalvosiu, ar man jo tikrai reikia.“

Tokiu būdu vaikas mato ne tik galutinį pasirinkimą, bet ir tai, kaip jis buvo priimtas.

3. Pinigai neturėtų būti paslaptinga ar gėdinga tema

Vaikui nereikia žinoti visų šeimos pajamų, išlaidų ar finansinių rūpesčių. Tačiau jis turi jausti, kad apie pinigus galima kalbėti ramiai.

Jeigu pinigų tema šeimoje atsiranda tik konfliktų metu, vaikui gali susiformuoti įspūdis, kad pinigai visuomet reiškia įtampą, baimę ar gėdą.

Todėl verta leisti vaikui klausti. Paaiškinti tiek, kiek tinka jo amžiui. Parodyti, kad pinigai yra kasdienio gyvenimo dalis ir priemonė sprendimams priimti, o ne draudžiama ar bauginanti tema.

4. Svarbiau ne tobulas pasirinkimas, o gebėjimas jį paaiškinti

Kai vaikas renkasi, dažnai norisi iš karto pasakyti, kuris variantas yra geriausias.

Tačiau kartais naudingiau paklausti:

„Kodėl pasirinkai būtent tai?“

Vaiko atsakymas padeda suprasti, kas jam tuo metu svarbu. Gal jis renkasi pigesnį daiktą, kad liktų pinigų kitam pirkiniui. Gal jam svarbiausia spalva. O gal jis nori to paties, ką turi draugai.

Toks pokalbis moko vaiką ne tik pasirinkti, bet ir suprasti savo pasirinkimo priežastis.

5. Finansiniai įpročiai formuojasi kartojant

Vienas pokalbis apie taupymą vaiko elgesio nepakeis.

Finansinis mąstymas formuojasi per daugybę mažų patirčių: kai vaikas parduotuvėje renkasi vieną skanėstą, kai taupo norimam daiktui, kai nusivilia nepavykusiu pirkiniu ar kartu su šeima planuoja nedidelę išvyką.

Kartais gali atrodyti, kad kartojame tą patį. Tačiau būtent kartojimas padeda sukurti įprotį.

6. Už finansinio pasirinkimo dažnai slypi emocija

Vaikai, kaip ir suaugusieji, ne visada perka todėl, kad jiems iš tikrųjų reikia konkretaus daikto.

Kartais norisi pirkti iš nuobodulio. Kartais – dėl liūdesio, pavydo ar noro pritapti. Vaikas gali labai norėti daikto vien todėl, kad jį turi bendraklasiai arba nuolat rodo mėgstamas nuomonės formuotojas.

Todėl verta klausti ne tik apie kainą:

„Kodėl tau tai taip svarbu?“

„Ar vis dar norėtum šio daikto, jeigu jo nematytų draugai?“

„Kaip manai, kaip jausiesi jį nusipirkęs?“

Tokie klausimai padeda vaikui pastebėti ne tik norimą daiktą, bet ir jausmą, slypintį už noro pirkti.

7. Vaikui reikia galimybės spręsti savarankiškai

Finansinis savarankiškumas neatsiranda vien klausantis suaugusiųjų paaiškinimų.

Vaikui reikia realių, jo amžių atitinkančių pasirinkimų. Jie neturi būti dideli ar rizikingi. Kartais pakanka leisti išsirinkti vieną pirkinį už sutartą sumą arba nuspręsti, kaip panaudoti dalį kišenpinigių.

Be galimybės rinktis vaikas negali išmokti atsakomybės.

Svarbu ne tik apsaugoti jį nuo klaidų, bet ir leisti patirti saugias savo sprendimų pasekmes.

Klausimai, padedantys vaikui mąstyti

Kasdienėse situacijose galima klausti:

  • Ar tai yra poreikis, ar noras?

  • Kodėl tau tai svarbu?

  • Kokių dar pasirinkimų turi?

  • Ko teks atsisakyti pasirinkus šį variantą?

  • Ar norėtum nuspręsti dabar, ar palaukti?

  • Kiek laiko reikėtų tam taupyti?

  • Ar šis pirkinys tau bus svarbus ir po savaitės?

  • Kaip jausiesi išleidęs visus turimus pinigus?

  • Ką kitą kartą galėtum padaryti kitaip?

Šie klausimai nėra egzaminas. Jie neturi vieno teisingo atsakymo.

Jų tikslas – padėti vaikui sustoti ir pradėti galvoti apie tai, kodėl jis renkasi vienaip ar kitaip.

Tikslas nėra užauginti vaiką, kuris bijo išleisti

Kartais finansinis atsakingumas klaidingai suprantamas kaip nuolatinis taupymas ir visko atsisakymas.

Tačiau sveikas santykis su pinigais nėra baimė juos išleisti.

Vaikas turi mokytis ne tik taupyti, bet ir prasmingai leisti, dalytis, džiaugtis tuo, ką turi, kurti vertę ir drąsiai kalbėti apie savo pasirinkimus.

Mūsų tikslas nėra užauginti žmogų, kuris moka kuo daugiau finansinių terminų.

Kur kas svarbiau, kad užaugęs jis gebėtų:

  • sustoti prieš priimdamas sprendimą;

  • suprasti savo pasirinkimo priežastis;

  • numatyti galimas pasekmes;

  • klausti, kai kažko nesupranta;

  • pasimokyti iš klaidų;

  • atsakingai elgtis su savo ir kitų ištekliais;

  • planuoti ateitį;

  • suprasti, kad pinigai yra priemonė, o ne žmogaus vertės matas.

Finansiniai įpročiai neprasideda nuo pirmojo atlyginimo. Jie neprasideda ir tada, kai paauglys gauna pirmąją banko kortelę.

Jie pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje – stebint, mėgdžiojant, renkantis, laukiant, klystant ir tariantis.

Kiekvieną kartą, kai leidžiame vaikui priimti nedidelį sprendimą, paaiškiname savo pasirinkimą, kartu planuojame ar padedame taupyti svajonei, kuriame daugiau nei žinias apie pinigus.

Kuriame vaiko santykį su atsakomybe, pasirinkimu ir ateitimi.

Finansinis ugdymas nėra vienkartinė pamoka. Tai daugybė mažų kasdienių akimirkų, iš kurių ilgainiui susiformuoja dideli gyvenimo įpročiai.

O svarbiausia finansinio ugdymo priemonė vis dar esame mes – suaugusieji, kuriuos vaikas stebi kiekvieną dieną.