Kaip išmokyti vaiką palaukti ir nepasiduoti pirmajam norui?

Finansiniai įpročiai – tai mąstymo įpročiai: kodėl vaikui svarbu išmokti palaukti?

8/12/20262 min read

Įprotį dažnai suprantame kaip reguliariai atliekamą veiksmą: susitvarkyti kambarį, išsivalyti dantis ar į taupyklę įdėti monetą.

Tačiau vaikų ugdymo požiūriu svarbūs ne tik veiksmų, bet ir mąstymo įpročiai.

Tai vaiko polinkis tam tikrose situacijose:

  • sustoti ir pagalvoti;

  • neskubėti;

  • ieškoti kelių sprendimų;

  • palyginti galimybes;

  • numatyti pasekmes;

  • atkakliai siekti tikslo;

  • valdyti impulsą;

  • prisiimti pagrįstą riziką;

  • pasimokyti iš klaidos;

  • paprašyti pagalbos, kai jos reikia.

Visi šie gebėjimai tiesiogiai susiję su finansiniu elgesiu.

  • Vaikui, kuris išmoksta prieš veikdamas sustoti ir pagalvoti, vėliau gali būti lengviau atsispirti impulsyviam pirkiniui.

  • Vaikui, kuris mokosi siekti ilgalaikio tikslo, bus lengviau taupyti.

  • Vaikui, kuris nebijo suklysti ir geba aptarti savo sprendimą, bus lengviau mokytis iš finansinių klaidų.

  • Vaikui, kuris supranta savo emocijas, bus lengviau atpažinti, kada jis nori pirkti todėl, kad jam liūdna, nuobodu ar norisi pritapti prie kitų.

  • Todėl finansinis ugdymas prasideda ne nuo sudėtingų sąvokų. Jis prasideda nuo gebėjimo valdyti save.

Kodėl taip svarbu mokyti vaiką palaukti?

Gebėjimas atidėti norimo atlygio gavimą yra viena svarbiausių savireguliacijos dalių.

Vaikui tai gali reikšti:

  • šiandien neišleisti visų kišenpinigių;

  • palaukti, kol bus sutaupyta didesniam pirkiniui;

  • parduotuvėje neimti pirmo pamatyto daikto;

  • suprasti, kad noras nebūtinai turi būti patenkintas iš karto;

  • pasirinkti vieną pirkinį vietoj kelių.

Tai nėra vien klusnumo klausimas. Vaikas mokosi, kad jo pirmasis impulsas nėra vienintelė galima reakcija.

Jis gali sustoti.

Gali pagalvoti.

Gali apsvarstyti alternatyvas.

Gali pasirinkti tai, kas jam bus naudingiau vėliau.

Šis gebėjimas formuojasi palaipsniui. Todėl iš mažo vaiko negalime tikėtis tokios pat savikontrolės kaip iš suaugusiojo. Tačiau galime kurti aplinką, kurioje savikontrolė nuosekliai lavinama.

Svarbu ne vien pasakyti: „Nepirk.“

Kur kas vertingiau paklausti:

„Ar tu šito nori dabar, ar tai svarbu ilgesniam laikui?“

„Kas nutiks tavo sutaupytiems pinigams, jeigu juos išleisi šiandien?“

„Ar norėtum palaukti iki rytojaus ir tada nuspręsti?“

„Kokius dar pasirinkimus turi?“

Tokie klausimai pamažu tampa vidiniu vaiko dialogu. Ilgainiui suaugusiojo balsą pakeičia paties vaiko gebėjimas save sustabdyti ir apmąstyti sprendimą.

Kalba padeda vaikui valdyti savo pasirinkimus

Mažas vaikas iš pradžių savo veiksmus reguliuoja padedamas suaugusiojo kalbos. Vėliau jis pradeda kalbėtis pats su savimi, o dar vėliau šis išorinis kalbėjimas tampa vidiniu mąstymu.

Todėl žodžiai, kuriuos vartojame kalbėdami apie pinigus, turi didžiulę reikšmę.

Pasakymas „mes negalime sau to leisti“ vaikui gali reikšti, kad šeimai gresia pavojus arba kad pinigų apskritai nėra.

Pasakymas „šiuo metu šiam pirkiniui pinigų neskiriame“ perduoda kitokią žinią: šeima turi prioritetus ir sąmoningai renkasi.

Vietoj „tai per brangu“ galima sakyti:

„Palyginkime, ar šis daiktas vertas tokios kainos.“

Vietoj „tu iššvaistei pinigus“:

„Pažiūrėkime, ką kitą kartą galėtum padaryti kitaip.“

Vietoj „tau dar per anksti suprasti“:

„Paaiškinsiu taip, kad tau būtų aišku.“

Kalba gali kelti baimę ir gėdą, bet gali ugdyti smalsumą, atsakomybę ir pasitikėjimą.

Finansiškai ugdydami vaiką siekiame ne to, kad jis bijotų išleisti pinigus. Siekiame, kad jis išmoktų sąmoningai spręsti, kada verta juos išleisti, kada taupyti, kada dalytis ir kada pasakyti „ne“.