Kaip mokyti vaiką apie pinigus kasdienėse situacijose?

Vaikui reikia ne paskaitos, o tikro dalyvavimo

8/19/20262 min read

Mokymasis iš patirties mažiems vaikams yra veiksmingesnis nei ilgi žodiniai paaiškinimai.

Todėl finansinis ugdymas turėtų vykti ne tik prie stalo atliekant užduotis. Jis turi būti kasdienio gyvenimo dalis.

Parduotuvėje

Vaikas gali:

  • padėti sudaryti pirkinių sąrašą;

  • surasti vieną ar kelias prekes;

  • palyginti dviejų panašių prekių kainas;

  • pastebėti akcijos sąlygas;

  • kartu spręsti, ar pirkinys yra poreikis, ar noras;

  • pasirinkti vieną skanėstą pagal sutartą sumą.

Svarbiausia ne tai, ar vaikas pasirinks tobulai. Svarbiausia, kad jis turėtų galimybę rinktis ir aptarti savo pasirinkimą.

Namuose

Galima kartu planuoti nedidelį šeimos įvykį – išvyką, gimtadienį, vakarienę ar savaitgalio pramogą.

Pavyzdžiui:

„Turime 20 eurų šeimos vakarui. Ką galėtume už juos nuveikti?“

Vaikas mokysis, kad turint ribotą sumą reikia priimti sprendimus. Pasirinkus vieną dalyką kartais tenka atsisakyti kito.

Taupant svajonei

Abstraktus pažadas „reikia taupyti ateičiai“ mažam vaikui yra sunkiai suprantamas. Ateitis jam dar labai tolima.

Todėl taupymo tikslas turi būti konkretus ir matomas.

Galima:

  • nupiešti norimą daiktą;

  • užrašyti jo kainą;

  • naudoti skaidrią taupyklę;

  • žymėti taupymo pažangą;

  • suskaičiuoti, kiek dar liko;

  • aptarti, ar tikslas vis dar svarbus.

Taip ateitis tampa apčiuopiama.

Rūpinantis daiktais

Finansinis ugdymas nėra tik pinigų leidimas ir taupymas. Jis taip pat apima gebėjimą rūpintis tuo, ką jau turime.

Kai vaikas saugo knygas, žaislus, drabužius ar mokyklines priemones, jis mokosi, kad daiktai turi vertę, o ištekliai nėra savaime suprantami.

Leiskime vaikams padaryti mažų finansinių klaidų

Tėvams natūraliai norisi apsaugoti vaiką nuo netinkamo pasirinkimo.

Matydami, kad vaikas ketina išleisti visus pinigus greitai pabosiančiam žaislui, galime norėti jį sustabdyti. Tačiau nedidelė, saugi klaida vaikystėje gali suteikti daugiau vertės nei ilgas suaugusiojo pamokymas.

Žinoma, vaiko pasirinkimai turi atitikti jo amžių, o sumos turi būti nedidelės. Tačiau kai kiekvieną sprendimą priima suaugusysis, vaikas negali patirti tikrųjų pasirinkimo pasekmių.

Galime įspėti, paklausti ir padėti įvertinti galimybes. Tačiau kartais turime leisti vaikui nusivilti savo pirkiniu.

Vėliau svarbu ne pasakyti: „Aš juk sakiau.“

Geriau klausti:

„Ar šis pirkinys pateisino tavo lūkesčius?“

„Ką dabar apie jį manai?“

„Ką kitą kartą norėtum padaryti kitaip?“

„Kokį klausimą galėtum sau užduoti prieš pirkdamas?“

Taip klaida tampa ne gėdos, o mokymosi šaltiniu.