Kaip nustatyti vaikui ribas, kurios iš tiesų moko?

Vaikui reikia ribų, tačiau ribos turi mokyti

Žaneta Jakubauskaitė

9/16/20263 min read

Kartais tėvams atrodo, kad finansinis ugdymas prasideda nuo žodžio „ne“.

„Ne, nepirksime.“

„Ne, tau to nereikia.“

„Ne, nes taip pasakiau.“

Tokie atsakymai gali greitai sustabdyti konkretų prašymą, tačiau ne visada padeda vaikui suprasti, kodėl sprendimas buvo priimtas būtent toks.

O juk finansinio ugdymo tikslas nėra tik suvaldyti vieną situaciją parduotuvėje. Tikslas – padėti vaikui ilgainiui pačiam išmokti sustoti, pagalvoti ir priimti atsakingą sprendimą.

Vien draudimo nepakanka

Ribos vaikui yra būtinos. Jos suteikia saugumo, aiškumo ir padeda suprasti, kad ne kiekvienas noras gali būti įgyvendintas iš karto.

Tačiau vien draudimas nebūtinai ugdo.

Pasakymas:

„Nepirksiu, nes taip pasakiau“

sustabdo veiksmą, bet nepaaiškina jo priežasties. Vaikas sužino tik tiek, kad sprendimą priima suaugusysis.

Kur kas daugiau ugdo paaiškinimas:

„Šiandien šio žaislo nepirksime, nes atėjome įsigyti to, kas įrašyta mūsų sąraše.“

Čia vaikas išgirsta ne tik „ne“. Jis sužino, kad šeima planuoja pirkinius ir laikosi susitarimo.

Riba gali tapti pasirinkimu

Kartais vietoj tiesioginio draudimo galima pasiūlyti vaikui aiškų pasirinkimą.

Pavyzdžiui:

„Tu gali nusipirkti mažesnį daiktą dabar arba pasilikti pinigus didesniam savo tikslui.“

Tokia riba vis tiek išlieka. Vaikas negali turėti visko. Tačiau jis gauna galimybę spręsti pats.

Tokios situacijos moko, kad kiekvienas pasirinkimas turi kainą. Pasirinkus vieną dalyką, kartais tenka atsisakyti kito.

Tai viena svarbiausių finansinio mąstymo pamokų.

Paaiškinimas padeda pamatyti daugiau

Riba gali tapti ir proga mokytis vertinti informaciją.

Pavyzdžiui:

„Šis pasiūlymas atrodo patrauklus, bet patikrinkime, kiek iš tiesų kainuoja viena prekė.“

Tokiu būdu vaikas mokosi, kad ryški etiketė ar užrašas „akcija“ dar nereiškia, kad pasiūlymas tikrai geras.

Jis pradeda suprasti, kad prieš perkant verta:

  • palyginti kainas;

  • įvertinti, ar daikto tikrai reikia;

  • patikrinti pasiūlymo sąlygas;

  • pagalvoti, ką teks atidėti pasirinkus šį pirkinį;

  • neskubėti vien todėl, kad kažkas atrodo patraukliai.

Būtent tokie maži pokalbiai padeda vaikui kurti vidinį sprendimų priėmimo modelį.

Svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip sakome

Riba neturi būti nei pikta, nei gėdinanti.

Pasakymas:

„Tu visada nori visko.“

Vaikui nepadeda suprasti konkretaus sprendimo. Jis labiau kalba apie patį vaiką ir gali sukelti gėdos jausmą.

Kur kas aiškiau pasakyti:

„Matau, kad tau šito labai norisi. Šiandien jo nepirksime, bet galime kartu pagalvoti, ar norėtum tam taupyti.“

Taip pripažįstamas vaiko noras, tačiau riba išlieka.

Vaikas išmoksta, kad norėti nėra blogai. Tačiau ne kiekvienas noras turi būti įgyvendintas iš karto.

Riba turi būti nuosekli

Jeigu vieną dieną sakome, kad neplanuotų pirkinių neperkame, o kitą kartą po ilgo prašymo vis dėlto nusileidžiame, vaikui tampa sunku suprasti, kur iš tiesų yra riba.

Tuomet jis gali išmokti ne planuoti ar tartis, o ilgiau prašyti.

Nuoseklumas nereiškia griežtumo bet kokia kaina. Kartais sprendimą galima pakeisti. Tačiau vaikui verta paaiškinti, kodėl šį kartą padarėme kitaip.

Pavyzdžiui:

„Šiandien nusprendėme šį daiktą nupirkti, nes jo mums tikrai reikia, nors jo nebuvo sąraše.“

Taip vaikas supranta, kad taisyklės nėra atsitiktinės, o sprendimai turi priežastį.

Tikslas – ne išorinė, o vidinė kontrolė

Kol vaikas mažas, daug sprendimų už jį priima suaugusieji.

Tačiau ilgainiui jis turės pats nuspręsti, ką pirkti, kam taupyti, kuo tikėti ir kada pasakyti „ne“.

Todėl tikslas nėra visą gyvenimą kontroliuoti vaiko pasirinkimus.

Tikslas – padėti jam susikurti vidinę kontrolę.

Kad prieš pirkdamas jis pats savęs paklaustų:

  • Ar man to tikrai reikia?

  • Ar noriu to tik dabar?

  • Ką prarasiu pasirinkęs šį variantą?

  • Ar verta palaukti?

  • Ar šis pasiūlymas iš tiesų geras?

  • Ar šis pirkinys atitinka mano tikslą?

Kai tokie klausimai tampa vidiniu vaiko dialogu, riba jau nebeatrodo tik išorinis draudimas. Ji tampa gebėjimu savarankiškai apsispręsti.

Pabaigai

Vaikui reikia ribų. Tačiau pačios vertingiausios yra tos ribos, kurios ne tik sustabdo, bet ir paaiškina.

Riba moko tada, kai vaikas supranta jos priežastį, turi galimybę rinktis ir gali aptarti savo sprendimą.

Finansinis ugdymas nėra nuolatinis „ne“. Tai mokymas sustoti, pagalvoti, palyginti ir pasirinkti.

Mūsų tikslas nėra užauginti vaiką, kuris elgiasi atsakingai tik tada, kai šalia stovi suaugusysis.

Mūsų tikslas – padėti jam tapti žmogumi, kuris geba atsakingai rinktis ir tada, kai sprendimą reikia priimti pačiam.